Kalnų gelbėtojas atskleidė, kaip bejėgiškai stebėjo, kaip draugai miršta į cunamį panašiose lavinose.
Ericas Raulis Albino yra apsišaukėlis „kalnų vyrukas“, kuris dienas leidžia atsigaunant įstrigusius turistus į aukščiausias Peru viršukalnes – gyvus ar mirusius.
9
9
9
Erikas gimė alpinizmo darbe, ėmėsi senelio ir tėvo gelbėti pasiklydusius alpinistus.
Kai Erikas pradėjo pavojingą karjerą, ji neapsiėjo be tam tikrų psichinių sunkumų.
„The Sun“ jis papasakojo apie savo pirmąjį kartą, kai atgavo mirusį turistą Peru ir jo psichologinį poveikį jam.
Prancūzų parasparnis buvo dingęs 20 dienų, o po to, kai atgavo jo kūną dėl sudaužytos šeimos, Erikas pasakė, kad „negalėjo miegoti“ dėl „panikos“ ir „nervingumo“.
Erikas tuo metu buvo tik studentas, tačiau įspūdinga patirtis nesutrukdė jam tęsti alpinisto karjeros.
Darbas taip pat neapsieina be tam tikro pavojaus, ypač kai į cunamį panašios sniego griūtys trenkiasi žemyn į kalnus.
Erikas matė, kaip per savo laiką žuvo 20 žmonių, įskaitant ir jo paties kolegas.
Jis sakė: „Mes jau praradome penkis ar šešis draugus Al Mao dėl lavinų. Aš mačiau, kaip žuvo daug žmonių.
„Pernai netekome vieno gero draugo – kalnų gido su lavina.
„Lavina jį paėmė ir nukrito Grave.
„Jį dengė daug ledynų sniegoir jis mirė. Taigi mes negalėjome rasti likusio jo.
Lavinos taip pat neigiamai veikia gelbėjimo misijas ir tai, kaip greitai kariuomenė gali išgelbėti žmones.
Erikas pridūrė: „Kai kas nors iškviečia pagalbos tarnybą, pradžioje įvertiname arba matome, kaip tai pavojinga, kaip sunku.
„Po to pradedame tvarkyti priklausomai nuo to, kaip sunku pasiekti į avariją patekusį žmogų.
„Pavyzdžiui, labai dideliuose kalnuose įvyksta nelaimingų atsitikimų. Taigi pradžioje turime veikti, jei kas nors dar gyvas.
„Kažkas skambina, turime pradėti evakuoti jau dabar“.
Kalnų herojus taip pat sakė, kad jei nelaimė jau įvyko ten, kur jie žino, kad kažkas žuvo, jie eina lėčiau, kad sumažintų pavojų gelbėti ketinantiems nariams.
9
9
9
9
Nors neaišku, kiek žmonių kasmet dingsta Peru kalnuose, vien šiais metais iš poligonų buvo rasti keli kūnai.
Tai apima Williamą Stampflą, kuris prieš 22 metus dingo nuo lavinos Huascaran kalno pusėje.
Jo vis dar sielvarto apimta šeima kreipėsi į Eriką, siekdama surasti jų šeimos narį – tai jiems pavyko padaryti.
Įnirtingos dingusio alpinisto paieškos tuo metu 2002 m. birželį buvo bevaisės, o jo kūnas du dešimtmečius buvo palaidotas po snieguota viršukalne.
Tačiau jo kūnas galiausiai buvo atskleistas tirpstant ledui Andų Kordiljerų Blankos diapazone.
59-erių metų vyro palaikai, kuriuos puikiai išlaikė šaltis, tebebuvo apsiavęs drabužius, pakinktus ir batus.
Šalia jo kūno policija rado jo daiktų, įskaitant Amerikos pasą, kuris leido atpažinti lavoną.
Tačiau Erikas teigė, kad toks gelbėjimo būdas buvo neįprastas ir priklausė nuo vietos, kalno ir avarijos.
Stampflas kartu su kitais dviem – Steve’u Erskine’u ir Matthew’u Richardsonu – išvyko į 19 dienų kelionę iš Kalifornijos į aukščiausią Peru viršūnę.
Tačiau 2002 m. birželio 24 d. siaučianti lavina sutrikdė jų kopimą ir nunešė alpinistus į mirties spąstus.
Anksčiau buvo paimtas tik Erskine kūnas.
Paklaustas, be lavinų, kokios yra pagrindinės priežastys, kodėl žmonės dingsta į kalnus arba randami negyvi, Erikas sakė, kad įgūdžių lygį dažnai galima pervertinti.
Viena pora, kurią jis pažinojo ir kuri kopė į laipiojimą, galiausiai pasiklydo ir turėjo pernakvoti minus 15 laipsnių temperatūroje be miegmaišio.
Jiems pavyko gauti palydovinį ryšį, kad galėtų išsikviesti pagalbą, ir stebuklingai išgyveno, bet kitiems nepasisekė.
Kitose viršukalnėse, net ir įprastais maršrutais, alpinistai dažnai atsiduria rimtame pavojuje.
Erikas pasakojo, kaip du draugai lipo į vieno kalno sieną, tačiau vienas buvo mažiau patyręs nei kitas.
Jie užlipo ant aikštės ir buvo beveik viršuje, kol vienas iš jų nukrito, ir netyčia nusinešė savo partnerį, todėl abu mirė.
Alpinistas pabrėžė, kad kopti į kalnus nėra ir neturėtų būti lengva, tačiau kalnų komandos gali padėti dominuoti didžiosiose viršukalnėse.
9
9
