Vakar sūnus grįžo iš mokyklos, pasikuitė kažką savo kambaryje ir atėjęs iki manęs sako: „Užsiknisau aš jausti pastovų stresą, atsiskaitymai nesibaigia, egzaminai artėja, o kas būsiu užaugęs, dar visiškai neaišku.“
Svarbu paminėti, kad mūsų namuose niekas nedaužo liniuote per pirštus ir nereikalauja skubiai apsispręsti, ar jis bus gaisrininkas, gydytojas ar (planas C) kosmonautas.
Tad stoviu, galvoju: ką čia pasakyti beveik pilnamečiui žmogui … taip, kad būtų ne „ai, viskas bus gerai“, o kad tikrai suveiktų.
Matau – klausosi. Netgi pasiruošęs išgirsti. Stebuklai vyksta Sakau jam, kad gyvenimas be streso galėtų būti graži legenda, bet realybėje mes galime rinktis nedestruktyvius būdus, kaip su tuo stresu tvarkytis.
Tokius, kurie nereikalauja nei stovėjimo ant galvos kalnuose, nei trijų laisvų savaičių nieko neveikiant, o tinka kasdienai ir konkrečioms situacijoms.
Keletą tokių būdų aptarėme. Jaunuolis linktelėjo ir išėjo testuoti jų savo neramiame, bet labai tikrame gyvenime.
Aišku neapsiėjau aš ir be savo mylimos miško temos, kaip gi be jos. Taigi perdegimas, dėmesio išsekimas ir nuolatinis skubėjimas su stipriu nerimo prieskoniu.
Dalis atsakymų į šias būsenas jau tyrinėjami gamtos ir žmogaus santykio kontekste.
Japonijoje atlikti neurofiziologiniai tyrimai parodė, kad buvimas miško aplinkoje veikia žmogų net ir tada, kai jis nieko „aktyviai nedaro“.
Stebint dalyvius nustatyta, jog miške jų organizmas pereina į ramesnę būseną: mažėja streso hormonų lygis, stabilizuojasi kvėpavimas, keičiasi autonominės nervų sistemos veikla.
Kitaip tariant, kūnas ima veikti be nuolatinės mobilizacijos.
Vėlesni tyrimai Azijoje ir Europoje atskleidė dar vieną svarbų aspektą: tam nereikia ilgo atsitraukimo ar savaitgalio be telefono.
Net trumpas, sąmoningas buvimas natūralioje aplinkoje – 20 – 30 minučių yra siejamas su fiziologiniais pokyčiais: mažesniu pulsu, mažesne raumenų įtampa, geresniu atsistatymu po psichinio krūvio.
Tai ypač aktualu žmonėms, kurių kasdienybė susijusi su sprendimų priėmimu, atsakomybe ir nuolatine informacijos tėkme.
Aplinkos psichologijos tyrimai papildo šį vaizdą: gamta padeda atkurti gebėjimą kryptingai sutelkti dėmesį.
Miestas reikalauja nuolatinės reakcijos – signalų, triukšmo, pasirinkimų. Miškas, priešingai, leidžia dėmesiui „atsistoti į vietą“ be pastangų.
Žiemos laikotarpiu šis efektas dažnai dar ryškesnis – aplinka tampa vienodesnė, mažiau dirgiklių, daugiau tylos.
Visa tai padeda paaiškinti ir subjektyvų pojūtį, kurį daugelis atpažįsta iš patirties: pradėti būna sunku, turi įspirti sau į minkštąją, kad išjudėtum, bet pabuvus miškuose, norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Kūnas įsimena būseną, kurioje jam saugiau, ramiau, kur jaučiasi kaip namie. Čia veikia ne disciplina ir ne motyvaciniai šūkiai, o biologiniai mechanizmai, kuriuos mes dažnai ignoruojame.
Daugiau apie miško maudynes rašau www.miskinejimas.lt.
LinkedIn: Lina Daugirdienė
Youtube: Miskinejimas
