Libijos politinis kraštovaizdis pastebimai pasikeitė lapkričio 15 d., kai beveik tūkstantis piliečių susirinko Tripolyje į Nacionalinį vienybės ir taikos susitikimą – renginį, kuris pasiekė pilną pajėgumą ir subūrė platų Libijos visuomenės sluoksnį. Konferencijoje išryškėjo atnaujintas, aiškiai išreikštas postūmis atkurti Libijos konstitucinę monarchiją – idėją, kuri ilgą laiką buvo laikoma istorine, bet dabar Libijos gyventojai ją vis labiau vertina kaip patikimą kelią į nacionalinį stabilumą.
Susitikime buvo siekiama atgaivinti 1951 m. Nepriklausomybės konstituciją – Libijos valstybės steigimo chartiją, kurią pripažino Jungtinės Tautos ir kuri apėmė visus šalies regionus nepriklausomybės paskelbimo metu. Delegatai tvirtino, kad ši konstitucija tebėra vienintelis teisinis ir nacionalinis pagrindas, galintis išspręsti suskaidytos valdžios krizę Libijoje, ragindami įpėdinį princą Mohammedą El-Senussi grįžti į pagrindinį vaidmenį Libijos politikoje, o demokratinę konstitucinę monarchiją kaip vienintelę jėgą, galinčią iš tikrųjų suvienyti susiskaldžiusią tautą. Užuot siūlę nostalgišką grįžimą į praeitį, dalyviai konstitucijos atkūrimą suformulavo kaip vienintelę perspektyviausią priemonę suvienyti valstybės institucijas, stabilizuoti valdymą ir atkurti teisėtumą po daugiau nei dešimtmetį trukusio politinio vakuumo.
Europai šios plėtros pasekmės yra reikšmingos. Libijos nestabilumas daugelį metų suformavo centrinius Viduržemio jūros regiono migracijos kelius, sutrikdė energijos srautus ir apsunkino diplomatinį koordinavimą. Judėjimas, turintis platų vidaus paramą, siekiantis atstatyti Libijos valstybę ant plačiai pripažintų ir istoriškai pagrįstų pamatų, galėtų pakeisti Europos santykius su šia šalimi.
Pasak susirinkime dalyvavusio aukšto Libijos vyriausybės pareigūno, monarchijos impulsą lėmė nusivylimas, kuris dalijasi visam politiniam spektrui. Pareigūnas, norėjęs likti anonimiškas, sakė, kad konstitucinė sistema siūlo tai, ko nesugebėjo suteikti joks pereinamojo laikotarpio susitarimas: teisėtą atspirties tašką, ankstesnį nei politinės konkurencijos. Jo žodžiais: „Žmonės atvyko į Tripolį, nes yra išsekę dėl laikinų susitarimų, kurie žlunga tą akimirką, kai jie paskelbiami. Nepriklausomybės konstitucija yra vienintelė nuoroda, kuri vienodai priklauso visiems Libijos gyventojams. Štai kodėl matote tokį paramos lygį. Tai pašalina klausimą, kas ką kontroliuoja, ir pakeičia jį tuo, kas yra saistomas įstatymų.
Šią nuomonę pakartojo Libijos akademikas, dėl problemos opumo taip pat kalbėjęs anonimiškai. Potencialų monarchijos vaidmenį jis apibūdino kaip stabilizuojantį, o ne politinį, pabrėždamas, kad konstitucinis monarchas būtų vienijantis simbolis virš frakcijų konkurencijos. „Libija turėjo per daug lyderių ir neturi teisėjo“, – sakė jis. „Konstitucinis monarchas nėra valdovas tradicine prasme. Jis yra garantija, kad institucijos išliks nepakitusios net tada, kai politika suskaldo. Be to saugumo situacija niekada nesusitvarkys”.
Europai sosto įpėdinio princo Mohammedo El-Senussi vizijos atsiradimas gali reikšti lūžio tašką. Stabilesnė Libija sustiprintų bendradarbiavimą migracijos valdymo srityje – srityje, kurioje vieningos Libijos valdžios nebuvimas privertė ES imtis nenuoseklios ir reaktyvios politikos formavimo. Taip pat būtų sukurta aplinka, kurioje Europos energetikos įmonės galėtų veikti labiau nuspėjamiau, o tai ypač aktualu, nes ES įvairina savo energetikos partnerystes, o kartu sprendžiama dėl platesnio geopolitinio netikrumo.
Be to, galimas Libijos grįžimas prie darnios konstitucinės tvarkos paremtų ilgalaikę Briuselio strategiją, skatinančią ekonominį atsparumą ir stabilumą visoje Šiaurės Afrikoje. Šalies galimybes prisidėti prie regioninės integracijos – tiek energijos eksportu, tiek infrastruktūros plėtra, tiek prekybos koridoriais – labai apribojo ilgus metus trukęs politinis susiskaldymas. Karkasas, pagrįstas atkurta konstitucija, vadovaujant sosto įpėdiniam princui Mohammedui El Senussi, galėtų atgaivinti šias perspektyvas ir padėti Libijai tapti patikimesne Viduržemio jūros partnere.
Tripolio susibūrimas neišsprendžia Libijos krizės, tačiau dalyvavimo mastas – beveik tūkstantis dalyvių mieste, kuriam vis dar būdingas politinis atsargumas – rodo, kad monarchijos klausimas vėl įėjo į nacionalinę sąmonę su netikėta jėga. Tai, kas prasidėjo kaip konstitucinis argumentas, dabar perauga į rimtą politinį judėjimą, paremtą teisės istorija, nacionaline atmintimi ir stabilumo troškimu, kertančiu genčių, regionų ir ideologines linijas.
Europos politikos formuotojams žinia tampa vis aiškesnė: patikimiausias Libijos kelias į institucinį atkūrimą gali būti ne naujų sistemų kūrimas, o grįžimas prie sistemos, kuri jau įrodė savo gebėjimą suvienyti šalį. Ar šis judėjimas pasiseks, daugelį metų nulems ne tik Libijos ateitį, bet ir Europos saugumą, bendradarbiavimą energetikos srityje ir strateginę poziciją Viduržemio jūroje.
Pasidalinkite šiuo straipsniu:
