Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisierius Robertas Wilsonas, pradėjęs kurti spektaklį pagal Oskaro Milašiaus poetinius tekstus „Septynios vienatvės“, netikėtai paliko šį pasaulį liepos 31-ąją.
Prieš išvykstant į Jungtines Amerikos Valstijas Wilsonas apie būsimąją premjerą ištarė:
„Tai keista poetinė kelionė. Visai kitas pasaulis, kurio niekada nepažinau. Įdomu nuvykti į šią svetimą vietą ir ją įsivaizduoti. Ji pilna paslapčių. Ir tolimų, ir artimų“.
Šiandien kūrėjo išsakytos mintys atrodo pranašingos, juk visai taip ir už mirties, atnešančios rimtį fiziniam kūnui, laukianti-atsiverianti amžinybė yra nepažįstama, svetima, slaptinga ir tik galima įsivaizduoti vieta, visai kitoje ir kitokioje dimensijoje.
NKDT scenoje premjerą „Septynios vienatvės“ įgyvendins teatro legendos kolegos bendraminčiai, vienas jų – Hansas-Jörnas Brandenburgas – muzikas, kompozitorius, režisierius, bendradarbiavęs daugiau nei keturis dešimtmečius su Wilsonu, galima teigti, kad šie kūrėjai drauge sukūrė Wilsono teatro stilių, muzikos elemento prasmę, funkciją jame.
Pasitinkant režisieriaus, dramaturgo, dailininko, scenografo – vieno žymiausių eksperimentinio ir avangardinio teatro kūrėjų, šviesios atminties Roberto Wilsono pačia plačiausia, giliausia ir tikriausia žodžio šviesa prasme, kadangi Maestro kūrė būtent šiuo elementu, spektaklio „Septynios vienatvės“ premjerą – pokalbis su garso meno atstovu Hansu-Jörnu Brandenburgu, studijavusiu Hamburge ir Hanoveryje, vadovavusiu Hamburgo teatrui (Deutsches Schauspielhaus), dirbusiu su britų grupe „The Tiger Lillies“, 2001 m. aranžavusiu jos albumą „Gorey End“ ir reikšmingai prisidėjusiu prie grupės pelnytos „Grammy“ nominacijos.
Kaip sudera įvairialypė menininko raiška – būtis tarp teatro ir muzikos, galbūt tiksliau – būtis teatro muzikoje ir (ar) muzikos teatre, ieškant autentiškai unikalaus prasmių skambesio, kuris gimsta ir išsipildo čia ir dabar, kartu sklęsdamas amžinybėn.
• Kalbėjosi Elvina Baužaitė
- Gerbiamas Hansai-Jörnai, kadangi NKDT įvyksiančios spektaklio „Septynios vienatvės“ premjeros literatūrinis pagrindas – lietuvių rašytojo, metafizinės, simbolistinės poezijos autoriaus Oskaro Milašiaus tekstai. Šių laikų lietuvių poetas Aidas Marčėnas poeziją yra įvardijęs kalbos religija, tad prašyčiau pasidalinti asmenine pajauta poezijos, kuriai atsidavusieji, varijuodami kalbà, priartėja prie aukščiausio prasminio sakralumo.
- Kaip ir žymite Jūs, muzika, kaip ir poezija, lygiai taip pat tarytum ateina pati savaime, tarytum pasirenka žmogų kaip kanalą savai galimybei išsipildyti – rastis. Kaip Jūs patiriate ir aiškintumėte muzikos kūrybą – procesą nuo pradžios, galbūt idėjos gimsmo, formavimosi, galbūt pirmųjų garsų suskambėjimo-išgirdimo, kūrybinio ir techninio darbo bei to momento, kada jau aišku arba nusprendžiama, kad kūrinys – parašytas?
- Poezijoje, kaip ir muzikoje, kaip ir teatre – meno kalbà žmogus susitinka žmogų ir, ko gero, svarbiausia – žmogus susitinka pats save; akistatoje su savuoju aš galbūt ir išsigrynina, išskaidrėja, jog kiekvienas mūsų esame apdovanoti ir kartu pasmerkti egzistencinei vienatvei, iš kurios kyla-gimsta nenumalšinamas ilgesys, ko prarasto, ko neatrasto, kas daugiau už suvokimą, kas (galbūt) egzistuoja kitapus-anapus laiko-gyvenimo ribų.
- Suvoktina, kad kūrėjui laikas vienumoje reikalingas, idant būtų laikinės erdvės kūrybinei raiškai, tačiau žmogus yra dialogiška būtybė – žmogui reikia žmogaus; tad kaip, Jūsų patyrimu, tarpusavyje sudera šios dvi, viena kitai priešingos ir prieštaraujančios būties ypatybės?
- Esate teatro meno atstovas-kūrėjas, tad įdomu, kaip Jūs apibrėžtumėte, kas yra teatras?
- Remdamasis savuoju autentiškai unikaliu patyrimu, pristatykite šviesios atminties teatro Maestro Robertą Wilsoną, jo sukurtą teatrą.
- Spektaklyje „Septynios vienatvės“, sakytina, labai natūraliai susisiekia ir susitinka muzika, literatūra ir teatras. Oskaras Milašius, kurio tekstai yra būsimosios premjeros literatūrinis-dramaturginis pagrindas, pateikė originalią Don Žuano istorijos versiją. Žinia, kompozitorius genijus Wolfgangas Amadeus Mozartas yra autorius neblėstančio, su metais tik augančio populiarumo operos „Don Žuanas“, tad, Gerbiamas Hansai-Jörnai, kaip muzikui, kompozitoriui, kokia Jums asmeniškai Mozarto reikšmė? Ką ir kaip Jums byloja šio kompozitoriaus muzika?
- Sutelkiant dėmesį būtent į 2026-aisiais sukūrimo 240-ąsias metines pasitiksiančią operą „Don Žuanas“, prašyčiau pasidalinti šio kūrinio pajauta, o taip pat ir Don Žuano kaip kultūrinio reiškinio suvoktimi, kodėl jis kiekviename amžiuje išlieka gyvas ir gyvybingas? Kame slypi Don Žuano gyvastis – žmogaus dieviškame nuodėmingume ar nuodėmingame dieviškume?
- Sutinkant su galimybe, kad, nors muzika ir yra menas laike, ji vis dėlto turi galią tam tikra prasme nugalėti laiką, muzika kaip galimybė keliauti laiku ar net jį paneigiant, Jūsų manymu, patyrimu?
- Visa ko kaitoje – akimirksnybėje, ką patartumėte ir ko linkėtumėte sau – kūrėjui, bendraminčiams kolegoms, menininkų bendruomenei, meno mylėtojams ir gerbėjams, patyrėjams, kurie kiekvieną kartą renkasi nežinoti ir pabandyti atrasti tai, kas neatrasta?
Gerbiamas Hansai-Jörnai, kadangi NKDT įvyksiančios spektaklio „Septynios vienatvės“ premjeros literatūrinis pagrindas – lietuvių rašytojo, metafizinės, simbolistinės poezijos autoriaus Oskaro Milašiaus tekstai. Šių laikų lietuvių poetas Aidas Marčėnas poeziją yra įvardijęs kalbos religija, tad prašyčiau pasidalinti asmenine pajauta poezijos, kuriai atsidavusieji, varijuodami kalbà, priartėja prie aukščiausio prasminio sakralumo.
Man poezija ir muzika turi tas pačias šaknis, jos kyla iš to paties šaltinio, esančio už racionalaus mąstymo ribų.
Sąmonės būsena, kai kuri poeziją ar muziką, grindžiama tikėjimu ir pasitikėjimu begaline erdve ir galia.
Šioje asmeninėje būsenoje laikas ir erdvė sukuria žodžius ar garsus, kurie pranoksta protą.
Arba, kaip sakė Johnas Cageʼas: „Muzikos ir žodžių tikslas – nuraminti ir nutildyti protą, kad jis taptų imlus dieviškosioms įtakoms.“
Kaip ir žymite Jūs, muzika, kaip ir poezija, lygiai taip pat tarytum ateina pati savaime, tarytum pasirenka žmogų kaip kanalą savai galimybei išsipildyti – rastis. Kaip Jūs patiriate ir aiškintumėte muzikos kūrybą – procesą nuo pradžios, galbūt idėjos gimsmo, formavimosi, galbūt pirmųjų garsų suskambėjimo-išgirdimo, kūrybinio ir techninio darbo bei to momento, kada jau aišku arba nusprendžiama, kad kūrinys – parašytas?
Man kūrybos procesas yra paprasčiausias klausymas sąmonės srauto ir bandymas šią patirtį įprasminti garsų skambesiu.
Pasirenku vieną natą ar garsą ir, kliaudamasis intuicija, mėginu jį prasmingai plėtoti.
Bobas Wilsonas man duodavo labai paprastas ir konkrečias nuorodas, tarkim: „Grok ką nors lėtai (arba greitai), tyliai (arba garsiai), švelniai (arba piktai).
Ir pirmyn!“ Tada aš tiesiog pradėdavau groti žiūrėdamas į sceną – fiksuodavau vaizdą paversdamas jį muzika.
Tai tarsi žaidimas, šokis, kova: nėra laiko mąstyti, tiesiog pradedu ir darau!
Šis procesas pagrįstas giliu mūsų tarpusavio su Bobu pasitikėjimu, susiformavusiu per 36-erius bendro darbo metus.
Poezijoje, kaip ir muzikoje, kaip ir teatre – meno kalbà žmogus susitinka žmogų ir, ko gero, svarbiausia – žmogus susitinka pats save; akistatoje su savuoju aš galbūt ir išsigrynina, išskaidrėja, jog kiekvienas mūsų esame apdovanoti ir kartu pasmerkti egzistencinei vienatvei, iš kurios kyla-gimsta nenumalšinamas ilgesys, ko prarasto, ko neatrasto, kas daugiau už suvokimą, kas (galbūt) egzistuoja kitapus-anapus laiko-gyvenimo ribų.
Suvoktina, kad kūrėjui laikas vienumoje reikalingas, idant būtų laikinės erdvės kūrybinei raiškai, tačiau žmogus yra dialogiška būtybė – žmogui reikia žmogaus; tad kaip, Jūsų patyrimu, tarpusavyje sudera šios dvi, viena kitai priešingos ir prieštaraujančios būties ypatybės?
Man vienatvė turi dvi skirtingas reikšmes: pirma, susikoncentravimas į save be jokių trukdžių; antra, vienišumas, izoliacijos nuo kitų jausmas.
Darbas su Bobu Wilsonu – dar vienas vienatvės būdas. Tu esi vienas didelės bendradarbių komandos viduje, sekdamas procesą, kurio metu kuriama kažkas, kas pranoksta asmeninius jausmus ir mintis.
Tai tarsi sekimas puikiu dirigentu. Yra apie septyniasdešimt vienišų asmenų, turinčių skirtingas nuomones, bet juos tarsi sinchronizuoja idėja, kuri yra didesnė už dalyvaujančių žmonių skaičių.
Visi visada yra vieni, bet tuo pačiu metu yra kūrybinio proceso, pranokstančio jų individualias mintis, dalis. Beje, manau, kad Dievas buvo pora… (Šypteli.)
Esate teatro meno atstovas-kūrėjas, tad įdomu, kaip Jūs apibrėžtumėte, kas yra teatras?
Man teatro menas yra savotiška utopija, kurioje iš chaoso sukuriama tvarka, o iš tvarkos – chaosas! Čia galima juoktis arba verkti.
Remdamasis savuoju autentiškai unikaliu patyrimu, pristatykite šviesios atminties teatro Maestro Robertą Wilsoną, jo sukurtą teatrą.
Robertas Wilsonas man yra vienas iš didžiausių ir paskutinių šio amžiaus teatro mėgėjų!
Jis nesikankino jokiose akademinėse teatro meno studijose, kaip ir Johannas Sebastianas Bachas, kuris taip pat buvo autodidaktas: mokėsi iš asmeninės praktikos, įgydamas kūrybos ir darbo patirties!
Man pasisekė, kad dirbau ir su George’u Tabori, tokiu pačiu genijumi, gyvenančiu ir mylinčiu gyvenimą bei darbą.
Tačiau šiais laikais tokie genijai atrodo išnykę, ištrinti akademinio darbo, netalentingų mokytojų ir nuobodžių mokyklų.
Todėl dar labiau turime gerbti Bobo idėją įkurti „Watermill Center“, suteikiant vietą visų rūšių ateities kartų menininkams!
Beje, aš taip pat suvokiu save kaip mėgėją – niekas negali būti klaidinga, kas gimsta iš meilės.
Spektaklyje „Septynios vienatvės“, sakytina, labai natūraliai susisiekia ir susitinka muzika, literatūra ir teatras. Oskaras Milašius, kurio tekstai yra būsimosios premjeros literatūrinis-dramaturginis pagrindas, pateikė originalią Don Žuano istorijos versiją. Žinia, kompozitorius genijus Wolfgangas Amadeus Mozartas yra autorius neblėstančio, su metais tik augančio populiarumo operos „Don Žuanas“, tad, Gerbiamas Hansai-Jörnai, kaip muzikui, kompozitoriui, kokia Jums asmeniškai Mozarto reikšmė? Ką ir kaip Jums byloja šio kompozitoriaus muzika?
Vokiečių kalboje „Zart“ reiškia „švelnus“, „Mo“ reiškia „daugiau man“. Jis yra protingas, juokingas ir griežtas tuo pačiu metu!
Ir augalai auga greičiau, ir yra sveikesni, kai juos priverčiate klausytis jo muzikos, ko daugiau galima norėti!
Sutelkiant dėmesį būtent į 2026-aisiais sukūrimo 240-ąsias metines pasitiksiančią operą „Don Žuanas“, prašyčiau pasidalinti šio kūrinio pajauta, o taip pat ir Don Žuano kaip kultūrinio reiškinio suvoktimi, kodėl jis kiekviename amžiuje išlieka gyvas ir gyvybingas? Kame slypi Don Žuano gyvastis – žmogaus dieviškame nuodėmingume ar nuodėmingame dieviškume?
Ispanų kalba parašytą originalų pasakojimą sukūrė katalikų kunigas. Terminas „nuodėmė“ yra naudojamas bažnyčios ir žmonių, siekiant baime pagrįstos teisėtvarkos.
Bet jei esame sukurti Dievo, jo valia, tai, atrodo, kad Dievas taip pat nėra laisvas nuo nuodėmės idėjos…
Tikra anarchija reikštų būti laisvam nuo nuodėmės, kiekvieną veiksmą atliekant su pagarba kitam, nekenkiant jokiam šalia esančiam padarui.
Don Žuanas sako netiesą, meluoja ir išduoda, bet manau, kad jis galėtų elgtis geriau, jei tik norėtų.
Sutinkant su galimybe, kad, nors muzika ir yra menas laike, ji vis dėlto turi galią tam tikra prasme nugalėti laiką, muzika kaip galimybė keliauti laiku ar net jį paneigiant, Jūsų manymu, patyrimu?
Prieš keletą metų pradėjau kurti „Babypianotunes“ – tai fortepijono kūriniai, kuriuos komponuoju iš natų sekos, kurią sudedu iš kūdikio vardo, gimimo datos ir gimimo laiko.
Ši natų seka tarytum pati suponuoja ir leidžia intuityviai rasti būdą, kaip ją paversti fortepijonine melodija!
Man labai patinka tai daryti, nes natų medžiaga yra tiesiog atsitiktinis muzikinių garsų rinkinys, pranokstantis mano vaizduotę, tarsi kauliukų metimas (beje, Mozartas tai naudojo kaip kompozicijos priemonę!).
Taigi šios melodijos yra sukurtos specialiai naujam žmogui šioje planetoje.
Visa ko kaitoje – akimirksnybėje, ką patartumėte ir ko linkėtumėte sau – kūrėjui, bendraminčiams kolegoms, menininkų bendruomenei, meno mylėtojams ir gerbėjams, patyrėjams, kurie kiekvieną kartą renkasi nežinoti ir pabandyti atrasti tai, kas neatrasta?
Būkite smalsūs, būkite rimti, šypsokitės ir priverskite kitus šypsotis (jei norite), būkite atviri, priimkite savo nesėkmes, nustokite įtikinėti kitus, kol tikrai nepatikite patys savimi ir toliau dirbkite!
