Šeštadienį (spalio 25 d.) įvyko pirmoji tokio pobūdžio konferencija, skirta Irano jaunimui visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, su skambia žinia: jaunoji Irano diasporos karta tiki, kad Teherane valdančioji teokratija yra paskutiniame etape, o demokratinio ir pasaulietinio Irano aušra jau arti.
Konferencijoje vyko dideli asmeniniai susibūrimai Londone, Paryžiuje, Bonoje ir Ciuriche. Vienu metu vykusiuose renginiuose susibūrė aktyvistai, teisininkai, akademikai ir profesionalai, tarp kurių buvo ir neseniai atvykę, ir seniai Vakarų šalių gyventojai.
Susirinkimas vyko didėjant geopolitiniams iššūkiams, kuriuos klerikalinis režimas kelia Europai ir platesniam Vakarų pasauliui.
Irano jaunimo kongresas paskelbė „galutinę rezoliuciją“, kurią garsiai perskaitė pora dalyvių. Tai atspindėjo bendrą supratimą apie dabartinę Irano būklę ir nubrėžė aiškų kelią siekiant demokratinės alternatyvos esamai teokratinei diktatūrai.
Iranas pastaraisiais metais buvo kelių didelių prieš režimą nukreiptų sukilimų liudininkas.
„Makrosocialinės krizės – nuo siaučiančios infliacijos, stulbinančio nedarbo, plačiai paplitusio skurdo, korupcijos ir astronominio grobstymo iki vandens trūkumo, elektros energijos tiekimo nutraukimo ir krizių būsto bei švietimo srityje – neturi perspektyvos išspręsti pagal šį režimą ir sparčiai blogėja“, – teigiama rezoliucijoje.
Atmetant laipsniškos reformos kaip „miražo“ sampratą, pareiškime teigiama: „Iranui sprendimas yra nuversti šį režimą ir įtvirtinti demokratiją bei liaudies suverenitetą, kuris yra labiau pasiekiamas nei bet kada anksčiau“.
Šis įsitikinimas buvo pakartotas dalyvaujančių aktyvistų kalbose ir Maryam Rajavi, išrinktosios Irano nacionalinės pasipriešinimo tarybos (NCRI), demokratinių opozicinių judėjimų koalicijos, prezidentės pagrindinėje kalboje. „Šiandien labiau nei bet kada esame arčiau dvasininkų režimo nuvertimo“, – sakė ponia Rajavi, pabrėždama, kad valdančioji sistema yra „silpnesnė ir labiau sunykusi“ nei bet kada nuo jos įkūrimo po 1979 m. revoliucijos, nuvertusios šachą Mohammadą Rezą Pahlavi.
Nors daugiausia dėmesio buvo skirta dabartinei opozicijai aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei valdžiai, šeštadienio renginyje taip pat buvo pagerbta Irano liaudies modžahedų organizacijos (PMOI/MEK), pagrindinio Irano pasipriešinimo judėjimo, istorija. Kalbėtojai pabrėžė, kad aktyvistų bendruomenė siekia sukurti modernią demokratinę respubliką, pagrįstą liaudies suverenitetu ir įstatymo viršenybe – „nei monarchistinę, nei religinę“.
„Laisvas rytojaus Iranas nebus nei monarchistinis, nei religinis“, – sakė Irano teisininkų asociacijai atstovaujantis Mahanas Taraj. „Ponia Rajavi dešimties punktų planas yra tikroji teisinės valstybės chartija Irano ateityje: mirties bausmės panaikinimas, religijos ir valstybės atskyrimas bei absoliutus teismų nepriklausomumas yra pagrindiniai jo principai.
Dešimties punktų planą jau seniai propaguoja pasipriešinimo tinklas Irane ir už jo ribų ir sulaukė Vakarų pasaulio politinių lyderių palaikymo. Jis teigiamai minimas parlamento rezoliucijose, kuriose išreiškiamas solidarumas su Irano demokratine opozicija.
Kai kuriose iš tų rezoliucijų taip pat buvo pabrėžtas Irano pasipriešinimo vienetų, nacionalinio tinklo, susieto su PMOI ir NCRI, vaidmuo, kuris prisidėjo prie protestų organizavimo, ypač per 2022 m. sukilimą, apėmusį visas 31 Irano provinciją. Sukilimas, kurį sukėlė moralės policijos įvykdytas Mahsa Amini nužudymas, buvo apibūdintas kaip didžiausias iššūkis režimui nuo 1979 m. revoliucijos ir buvo ne kartą minimas per šeštadienio konferenciją kaip įrodymas, kad mulos praranda valdžią.
„Per Mahsa Amini sukilimą Irano jaunimas vėl išėjo į gatves, o laisvės šauksmas nuaidėjo iš kiekvieno miesto į pasaulį“, – sakė vienas aktyvistas. Kitas pažymėjo: „Pastarųjų sukilimų metu mačiau drąsias merginas, tuščiomis stovinčias prieš režimo pajėgas, ir man buvo gėda, kad neprisijungiau anksčiau. Šiandien Pasipriešinimo daliniai vaidina lemiamą vaidmenį sukilime ir yra Khamenei košmaras“.
Stebėtojų teisėmis konferencijoje internete dalyvavo dešimtys politinių ir socialinių asmenų iš visos Europos.
Kalbėdama Irano studentų vardu Elahe Mossadegh pareiškė: „Mūsų karta pakilo iš represijų pelenų; mes atsisakėme tylos ir pasirinkome pasipriešinimą. Jaunųjų pasipriešinimo padaliniai drąsiai stoja prieš tironiją… PMOI ir NCRI atvėrė visas duris jaunajai kartai, kad ji galėtų nešti laisvės vėliavą. Režimas ir baiminasi, kada tai supras. išrauti valdančiąją tironiją žemė. „Mirtis engėjui, nesvarbu, ar tai būtų šachas, ar vadas“.
Ši nuomonė buvo pakartota galutinėje rezoliucijoje, kurioje PMOI priskiriama „60 metų kovos su šachu ir mulomis, turinčios gilias ir plačias šaknis“, ir pažymima, kad NCRI „44 metus laikosi savo demokratinių ir revoliucinių principų“, suteikdama „unikalią galimybę Irano istorijoje pasiekti laisvę, nepriklausomybę ir socialinį teisingumą“.
Ir rezoliucijoje, ir ponios Rajavi kreipimesi pabrėžta, kad ši galimybė priklauso nuo režimo pasikeitimo. „Dabar aišku, kad yra tik du keliai“, – sakė ponia Rajavi. „Šio režimo tęsinys arba demokratinė revoliucija. Arba Aukščiausiojo vadovo valdžia, arba respublika, pagrįsta žmonių balsavimu.”
Ji paragino jaunus iraniečius „dar labiau stengtis dėl šios šlovingos ateities“ ir padėti „kurti laisvą ir klestintį Iraną, kuriame klesti visi talentai, o žmogiškasis kapitalas grįžta į demokratinę tėvynę“.
Konferencijos dalyviai galutine rezoliucija įsipareigojo:
„Kalbant apie ateitį, mes ir tūkstančiai jaunų specialistų, profesorių, mokslininkų ir verslininkų jaučiamės įpareigoti be jokių lūkesčių panaudoti savo galimybes ir gebėjimus nuniokoto Irano atstatymo ir Pasipriešinimo prezidento dešimties punktų plano įgyvendinimui.
Pasidalinkite šiuo straipsniu:
