Yra vietų, kurios tiesiog traukia sugrįžti. Vokietijoje gyvenantiems Irinai ir Aleksanderiui Geigeriams tokia vieta jau dvidešimt metų yra Druskininkai. Per šį laiką kurorte jie lankėsi daugiau kaip dvidešimt kartų, o pastaruosius penkerius metus pora atranda ramybę Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) erdvėse veikiančiame kempinge. Paklausus, kas juos čia traukia labiausiai, Irina ir Aleksanderis nedvejodami atsako – ne tik gamta ar tvarka, bet išskirtinai šiltas žmonių bendravimas.
„Tai, kas mus stebina labiausiai, yra draugiškas žmonių požiūris į miesto svečią, – pasakojimą pradėjo Aleksanderis. – Tai pastebėjome ne tik sanatorijoje ar kempinge, bet visur – parduotuvėse, tiesiog mieste. Visi geranoriški ir mandagūs.“
Irina jam pritarė, pabrėždama, kad per du dešimtmečius Druskininkuose nebuvo jokių neigiamų patirčių:
„Nė karto mums niekas nebuvo šiurkščiai atsakęs ar įžūliai pasielgęs. Visada žmonės yra mandagūs. Net jei jaunimas nemoka mūsų kalbos, jie visada stengiasi paaiškinti, parodyti. Niekada nebuvo taip, kad tiesiog numotų ranka.“
Šis nuoširdus ryšys tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Geigeriai vis sugrįžta į Druskininkus. Jie pasakojo, kad net Druskininkų TVIC direktorius Rimantas Palionis juos pasitinka, kaip senus bičiulius – lyg giminaičius.
„Kai pradedame artėti prie kempingo, pajuntu, kaip nuotaika pagerėja. Važiuojame, kaip į namus“, – šypsojosi Irina.
– Kokia buvo Jūsų pažintis su Druskininkais?
Aleksanderis: Pirmą kartą į Druskininkus atvykome prieš 20 metų, čia vėliau lankėmės daugybę kartų. Pirmiausia patekome į „Eglės sanatoriją“, kurioje mums labai patiko šeimyniška atmosfera. Vėliau, važiuodami miesto ekskursiniu traukinuku, pamatėme kempingą ir nusprendėme išbandyti.
Pastarąjį kartą nė neplanavome važiuoti į Druskininkus, kemperiu buvome nuvykę į Lenkijos pajūrį. Keturias dienas praleidome kempinge, ten mums buvo šiek tiek nuobodoka. Sakiau Irinai: „Na ką, dar porą dienų pabūsim ir važiuosim namo?“ O ji taip pažiūrėjo į mane ir sako: „O gal važiuojam į Druskininkus?“ Aš sakau: „Na, gal.“ Taigi mes sėdome ir neplanuotai atvažiavome į jūsų kurortą.
Irina: Kaskart pas jus sugrįžtame dėl labai paprastos priežasties – dėl žmonių. Visi – nuo sanatorijos darbuotojų iki pardavėjų – yra nepaprastai geranoriški ir malonūs. Niekada nebuvo taip, kad tiesiog numotų ranka. Šis nuoširdumas ir pagarba yra didžiausias turtas.
Aleksanderis: Tas požiūris mus tiesiog traukia. Jaučiamės laukiami. Prisimenu, kai vienos viešnagės metu aš sunkiai susirgau ir patekau į Druskininkų ligoninę, su žmona buvome šokiruoti – gerąja prasme! Nors patirtis buvo kupina nerimo, mūsų įspūdžiai apie personalo darbą – išskirtinai teigiami.
Visi jie buvo nuostabūs. Slaugytoja nuolat informuodavo žmoną apie mano būklę, ramino. Ir ji vienodai rūpestingai bendravo ne tik su mumis, turistais, bet ir su šalia laukusia vietine moterimi. Visiems buvo skiriamas vienodas dėmesys.
Visi žino posakį, kad duoti visada maloniau, nei gauti. Esu tikras, kad žmogui reikia dovanoti gėrį. Tuomet išeina toks ratas: aš padariau gera, man padarė gera, ir susidaro toks unikalus gerumu pripildyto gyvenimo ratas. O jeigu aš atvažiuočiau su ketinimu parodyti, koks aš esu svarbus, kažko reikalausiu, būsiu nemandagus – toks požiūris bus ir į mane. Aš tiesiog visada save pastatau ir į mane aptarnaujančio darbuotojo vietą.
Irina: Sugrįžusi namo, Vokietijos ligoninėje pasakiau, kad jiems dar reikėtų pasimokyti iš Druskininkų ligoninės personalo. Anksčiau nebuvo tokių aparatų, preparatų, bet žmonėms padėdavo ir geras žodis. Čia vis dar išsaugota ši vertybė. Pas mus Vokietijoje to jau nebėra – nori užduoti klausimą gydytojui, o jis jau uždarė duris iš kitos pusės…
– Kas, be žmonių, Jus dar jus žavi Druskininkuose?
Irina: Gamta, žinoma. Negalime atsidžiaugti kurorto tvarka ir grožiu. Čia labai daug turistų, bet mieste – ideali švara, tvarka, visur gėlės. Tai tiesiog stebina. Man ypač patinka K. Dineikos sveikatingumo parkas, kurio švarus oras ir ramybė leidžia visiškai atsipalaiduoti.
Aleksanderis: Visiškai sutinku. Kai tarnavau kariuomenėje, ten sakydavo: „Švaru ne ten, kur nuolat valo, o ten, kur niekas nešiukšlina.“ Panašu, kad Druskininkuose žmonės tai supranta. Taip pat matome, kaip miestas nuolat keičiasi, gražėja. Štai dabar statoma nauja autobusų stotis – kai pamatėme, akys ant kaktos iššoko. Kai čia lankėmės balandį, dar nieko nebuvo, o dabar jau kyla pastatas!
– Kaip Jūs leidžiate laiką Druskininkuose? Ar esate aktyvūs poilsiautojai?
Aleksanderis: Mūsų poilsis per tuos metus pasikeitė. Kai buvome jaunesni, buvome aktyvesni – net į šokius sanatorijose eidavome (juokiasi). Dabar norisi ramybės. Mėgaujamės lėtu tempu: atsikeliame, neskubėdami papusryčiaujame, išeiname pasivaikščioti po miestą.
Nors, atrodytų, mes viską čia jau žinome, viską jau matėme, bet visada atrandame kažką nauja sau, pamatome ką nors nauja. Miestas nuolat atsinaujina.
Irina: Einame ir į kultūrinius renginius, koncertus. Bet kai apsistojame Druskininkų kempinge, gydomųjų procedūrų neimame. Norisi tiesiog ilsėtis, o ne bėgioti po gydyklas pagal grafiką, kaip į darbą. Tam nusiteikiame, kai apsistojame sanatorijoje. O čia – visiška laisvė.
– Papasakokite apie savo keliones į Druskininkus. Kemperiu įveikiate nemenką atstumą?
Aleksanderis: (Šypsosi) Na, dėl kelionių kemperiu mūsų su Irina nuomonės šiek tiek išsiskiria. Kaip juokaujama, yra dvi nuomonės: viena mano, o kita – neteisinga. O kemperis buvo mano sena svajonė.
Irina: Aš esu labiau namisėda ir iš pradžių nelabai norėjau tos mašinos. Bet dabar… pripratau. Mums iš namų į Druskininkus tenka nuvažiuoti 1400 kilometrų. Kelias ilgas, tai šiek tiek vargina, bet galimybė keliauti savo tempu ir sustoti pailsėti atperka viską. Su kemperiu nėra to nuolatinio skubėjimo. Važiuoji ramiai, mėgaujiesi procesu. O kai artėjame prie Druskininkų, apima jausmas, kad grįžtame namo. Tas jausmas viską atperka.
Aleksanderis: Būtent! Mane kolegos Vokietijoje klausia, kodėl aš vis važiuoju į Lietuvą, neieškau naujų vietų. Atsakau paprastai: kam rizikuoti? Gali nuvažiuoti į nežinomą šalį ir nusivilti, bus gaila laiko. O čia mes žinome, kad 99,9 proc. bus gerai. Ir visada būna dar geriau!
Mums labai patinka Druskininkų kempingo kolektyvas. Jis labai geras. Mes juos jau seniai pažįstame, draugiškai bendraujame. Smagu, kad ir jaunimas mums atviras. Bendraujame, kažką sužinome. Mums įdomu, kuo šiandien kvėpuoja jaunimas, apie ką galvoja. O ir mums rūpi, kaip ateityje gyvens mūsų vaikai ir anūkai.
– Ką patartumėte tiems, kurie galbūt dar tik svarsto aplankyti Druskininkus?
Irina: Būtinai atvažiuokite! Niekada nepasigailėsite. Net jei tai bus tik kelių dienų viešnagė. Čia tokia ramybė, tokie mieli žmonės. Mes čia dar daug kartų grįšime, jei tik sveikata leis.
Aleksanderis: Man visada atrodo – kaip šauksi, taip ir atsilieps. Jei atvažiuoji su gera nuotaika, su pagarba, tai visa tai ir gauni atgal. Be to, Druskininkuose kainos ir kokybės santykis yra neįtikėtinas. Mūsų tautiečiai negali patikėti, kai apie tai jiems papasakojame. Iš Druskininkų visada išsivežame kur kas daugiau jėgų ir geros nuotaikos, nei atvykdami.
• Parengė Laima Rekevičienė – „Mano Druskininkai“
• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „Druskininkų savivaldybė“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.
